Skip to main content

Mercurial server konfigūravimas

|

Instrukcija apie tai kaip įsidiegti mercurial-server į savo serverį. Kartu pateikiu ir keletą patarimų, kaip organizuoti darbą naudojant mercurial versijų kontrolės sistemą.

Kas yra mercurial-server?

mercurial-server yra nedidelis skriptų rinkinys, padedantis organizuoti darbą su mercurial repozitorijomis viename serveryje, per vieną hg naudotoją. Naudojamas SSH protokolas, o repozitorijų naudotojai identifikuojami SSH raktų pagalba.

Įdiegus mercurial-server, serveryje nepaleidžiami jokie nauji demonai, kadangi visa komunikacija vyksta per sshd demoną.

mercurial-server suteikia galimybę paprastai kurti naujus naudotojus, tiesiog pridedant jų SSH raktą, yra galimybė valdyti naudotojų teises. Labai paprasta kurti naujas repozitorijas.

Prieš pradedant

Čia pateikta informacija praktiškai išbandyta su Ubuntu 12.04 distribucija. Instrukcija ko gero galios ir visoms kitoms Debian pagrindu sukurtoms GNU/Linux distribucijoms.

Visos instrukcijos žemiau, bus naudojami tokie vardai:

vardenis

Jūsų naudotojo vardas.

skreitinukas

Jūsų kompiuterio vardas (angl. hostname).

serveris

Serverio vardas (angl. hostname).

Diegimas

mercurial-server galima įsidiegti iš paketų repozitorijos:

sudo apt-get install mercurial-server

SSH raktai

mercurial-server veikia saugaus SSH protokolo ir SSH raktų pagalba. Todėl būtina susikurti SSH raktą, jei jo dar neturite:

ssh-keygen -C vardenis@skreitinukas

mercurial-server pirmojo naudotojo kūrimas

Prieš pradedant bet kokį mercurial-server konfigūravimą, būtina susikurti pirmąjį administratoriaus naudotoją, kuris galės keisti mercurial-server konfigūraciją ir suteikti prieigą prie repozitorijų, kitiems naudotojams.

Tam jums reikės įkelti savo viešąjį SSH raktą, į serverį ir paleisti refresh-auth komandą:

scp ~/.ssh/id_rsa.pub vardenis@serveris:
ssh vardenis@serveris
sudo mkdir -p /etc/mercurial-server/keys/root/vardenis
sudo cp id_rsa.pub /etc/mercurial-server/keys/root/vardenis/skreitinukas
sudo -u hg /usr/share/mercurial-server/refresh-auth
rm id_rsa.pub

Po šių komandų, bus sukurtas pirmasis naudotojas, kuris jau gali pilnai naudotis visomis funkcijomis.

Naudotojų kūrimas ir valdymas

Jei norite, kad prie repozitorijų priėjimą turėtų daugiau nei vienas naudotojas, tuomet, galite susikurti daugiau naudotojų, įkeldami kiekvieno iš jų SSH viešąjį raktą, tokiu būdu:

hg clone ssh://hg@serveris/hgadmin
cd hgadmin
mkdir -p keys/users/jonas
cp ~/jono-raktas.pub keys/users/jonas/jonoskreitinukas
hg add
hg commit -m "Įkeltas Jono raktas."
hg push

Komandos aukščiau turi būti vykdomos vardenis naudotojo kompiuteryje, o ne serveryje. ~/jono-raktas.pub yra kito naudotojo raktas. Jei naudotojai raktą siunčia el. paštu, įsitikinkite, kad raktas nesulaužytas į kelias eilutes, visas SSH raktas, turi būti viena eilutė.

Įvykdžius paskutinę komandą hg push, serveryje, mercurial-server automatiškai paleist /usr/share/mercurial-server/refresh-auth skriptą ir atnaujins konfigūraciją.

Atkreipkite dėmesio, kad administratoriaus raktas buvo įkeltas į keys/root katalogą, o paprasto naudotojo į keys/users. Priklausomai nuo to, į kokį katalogą įkeltas naudotojo raktas, tokios teisės jam ir bus suteiktos. Pagal nutylėjimą, yra sukurtos dvi naudotojų grupės, root ir users. users naudotojai, neturi priėjimo prie hgadmin repozitorijos, todėl neturi galimybės kurti naujus naudotojus, ar keisti konfigūraciją.

mercurial-server konfigūravimas

Kaip jau pastebėjote, mercurial-server konfigūraciniai failai laikomi dviejose vietose, serveryje, /etc/mercurial-server kataloge ir hgadmin repozitorijoje. Rekomenduoju visą konfigūraciją laikyti versijuojamoje hgadmin repozitorijoje.

Naudotojų teisių valdymas

Naudotojų teisės valdomos per access.conf konfigūracijos failą, esantį hgadmin repozitorijoje. Pagal nutylėjimą, šis failas, serveryje (/etc/mercurial-server/access.conf) atrodo taip:

init user=root/**
deny repo=hgadmin
write user=users/**

Galite susikurti naują access.conf failą hgadmin repozitorijoje ir apsirašyti naujus nustatymus, kurie įsigalios po hg push (įkėlimo į serverį) komandos.

Viena konfigūracijos failo eilutė susideda iš tokių dalių:

<leidimas> <taisyklė 1> <taisyklė 2> <taisyklė N> ...

Leidimai gali būti tokie:

init

Leisti kurti naują, rašyti į ir skaityti repozitorijas aprašytas taisyklėse nurodytiems naudotojams.

write

Leisti rašyti ir rašyti į ir skaityti.

read

Leisti tik skaityti.

deny

Drausti priėjimą prie repozitorijos.

Plačiau apie tai galite pasiskaityti mercurial-server dokumentacijoje.

Repozitorijų kūrimas

Repozitorijos serveryje kuriamos labai paprastai, jei turite init teisę, tada naują repozitoriją serveryje sukursite taip:

hg clone lokali/repozitorija ssh://hg@serveris/nauja-repozitorija

Po šios komandos, serveryje bus sukurta nauja repozitorija pavadinimu nauja-repozitorija ir į ją bus perkeltas visas lokali/repozitorija turinys. Lokalią repozitoriją galite susikurti taip:

hg init lokali/repozitorija

Iš serverio, į savo kompiuterį bet kurią repozitoriją, prie kurios turite priėjimą, atsisiūsite taip:

hg clone ssh://hg@serveris/nauja-repozitorija

Darbo organizavimas

Yra daugybė būdų, kaip galima organizuoti darbus, naudojant versijų kontrolės sistemas. Pateiksiu kelis patarimus, kuriuos esu išbandęs praktiškai.

Visų pirmą, turite suprasti, kad mercurial turi tris šakų tipus:

Klonuotos šakos

Klonuotos šakos yra visiškai atskiros repozitorijos, sukurtos kitos repozitorijos pagrindu, toks repozitorijų šakų kūrimas angliškai dažnai vadinamas forking.

Klonuotos šakos yra saugios nuo bet kokių repozitorijos sugadinimų, todėl, kad visa istorija vedama atskiroje repozitorijoje. Žinoma, esant reikalui, klonuotas šakas galima sulieti į vieną.

Rekomenduoju šio tipo šakas naudoti kuriant naujas funkcijas, eksperimentams ir pan. Be to, naudinga, turėti atskirą klonuotą šaką produkto (angl. production) kodui, kurioje visą laiką yra tik tie pakeitimai, kurie įkelti į veikiantį produkto serverį.

Kadangi naudinga turėti daug klonuotų šakų, todėl serveryje, repozitorijas reikia organizuoti taip:

ssh://hg@serveris/projektas
ssh://hg@serveris/projektas/production
ssh://hg@serveris/projektas/funkcija-x
ssh://hg@serveris/projektas/funkcija-y
ssh://hg@serveris/projektas/vardenis
ssh://hg@serveris/projektas/vardenis/funkcija-x
ssh://hg@serveris/projektas/jonas

Šiame pavyzdyje, pagrindinė repozitorija yra ssh://hg@serveris/projektas, šioje klonuotoje šakoje turėtų būti saugoma naujausią veikianti versija, Subversion terminais kalbant, tai vadinama trunk, git terminais master.

Taip pat yra produkto šaka projektas/production, kurioje turėtų būti laikomi tokie patys pakeitimai, kurie yra produkcinėje versijoje.

Kitos šakos projektas/funkcija-x, projektas/funkcija-y yra skirtos ilgiau vystomoms funkcijoms. Taip pat, kiekvienas naudotojas gali turėti po savo klonuotą šaką, kuri gali saugoti nebaigtus pakeitimus.

Klonuotą šaką sukursite taip:

hg clone . ssh://hg@serveris/projektas/funkcija-x

Kad būtų paprasčiau dirbti su klonuotomis šakomis siūlau naudoti kelio trumpinius, kuriuos galite apsirašyti repozitorijos .hg/hgrc faile:

[paths]
default = ssh://hg@serveris/projektas
production = ssh://hg@serveris/projektas/production
funkcija-x = ssh://hg@serveris/projektas/funkcija-x
funkcija-y = ssh://hg@serveris/projektas/funkcija-y
vardenis = ssh://hg@serveris/projektas/vardenis
jonas = ssh://hg@serveris/projektas/jonas

Turin tokius aprašus, galite naudoti trumpuosius vardus (default turi ypatingą prasmę ir šis kelias naudojamas tada, kai nenurodote nieko):

hg push
hg push production
hg push funkcija-x
hg pull jonas

Taip pat galite naudoti Schemes išplėtimą, kurį įjungsite savo ~/.hgrc faile taip:

[extensions]
hgext.schemes=

[schemes]
p = ssh://hg@serveris/projektas

Tada dirbti galite taip:

hg push p://production
hg push p://funkcija-x
hg pull p://jonas

Atkreipkite dėmesį, kad dirbant su klonuotomis šakomis, rekomenduojama savo kompiuteryje, taip pat turėti panašią katalogų struktūrą, su keliomis to pačio projekto kopijomis, skirtinguose kataloguose. Pavyzdžiui:

Dirbate prie default šakos ir staiga atsiranda poreikis, pataisyti klaidą production šakoje. Tada tiesiog keičiate aktyvų katalogą ../production, ten pataisote klaidą, išsaugote pakeitimus hg commit ir įkeliate pakeitimus į serveryje esančią repozitoriją hg push production. Galiausiai, grįžtate atgal prie savo darbo ../projektas, ten baigiate pakeitimus, juos išsaugote hg commit ir pasiimate klaidos pataisymą iš kitos šakos hg pull production.

Pavadintos šakos

Pavadintos šakos yra vidinės repozitorijos šakos, kurios turi pavadinimą. Šio tipo šakos įeina į repozitorijos istoriją ir jų negalima ištrinti (t.y. negalima ištrinti paprastai).

Siūlau šio tipo šakas naudoti pagrindinėms versijoms žymėti. Pavyzdžiu, tarkime, kad jūsų projektas, turi dvi pagrindines ir palaikomas versijas, 1.1 ir 1.2, tuomet, galite susikurti dvi pavadintas šakas:

hg branch 1.1
hg ci -m "Nauja šaka versijai 1.1."

hg branch 1.2
hg ci -m "Nauja šaka versijai 1.2."

Pereiti prie kitos pavadintos šakos galite taip:

hg update 1.1

Pasitikrinti, kuri šaka yra aktyvi šiuo metu galite taip:

hg branch

Pavadintos šakos turi tokią savybę, kad joje galite atlikti naujus pakeitimus ir ji visą laiką rodys į naujausią pakeitimą. Versijuojant, stambioms versijoms tokia savybė labai tinka. Išleidžiant naujas galutines versijas, kuriose jau nebegali būti daromi jokie pakeitimai, galima naudoti žymes, o pavadinta šaka, 1.2 visą laiką rodys į naujausią galutinę versiją.

Paprastos šakos

Paprastos šakos yra vidinės šakos ir jos susikuria automatiškai, kiekvieną kartą, kai reikia. Pavyzdžiui:

Naudotojas A padarė pakeitimą x, lygiai tuo pat metu naudotojas B padarė pakeitimą y. Naudotojas A, pirmesnis įkėlė savo pakeitimą į serverį, todėl naudotojui B iššoko pranešimas, kad serveryje yra naujų pakeitimų, kurių jis neturi. Tada naudotojas B, turi atsinaujinti (angl. pull) pakeitimus iš serverio, ko pasekoje bus automatiškai sukurta šaka, viena naudotojo A, kita naudotojo B. Galiausiai naudotojas B turi tas šakas sulieti (angl. merge) ir tik tada įkelti savo pakeitimus ir suliejimą į serverį.